2012-ŲJŲ METŲ JONINĖS AŽYTĖNUOSE



Mūsų mažąją Barsukynę ir kaimyninį kaimą Ažytėnus (apie 300 gyventojų) sieja žavioji upelė Ažytė, o skiria 3 kilometrai vieškelėlio. Šių metų Jonines ažytėniškiai pasitiko iškilmingai atidengdami paminklinį akmenį „Balanos gadynės“ autoriui Mikalojui Katkui, jo gimimo 160-ųjų metinių proga. Dalyvauti šiose iškilmėse teko garbė bei džiaugsmas ir keliems Barsukynės šių metų Joninių šventės dalyviams. Malonu buvo stebėti šventiškus ažytėniškių ir jų svečių veidus, pasidžiaugti mūsų svetainėje http://barsukyne.lt pernai apsilankiusios viešnios Liudmilos atliktu darbu organizuojant šią šventę. Tai buvo proga mums, pokario vaikams, prisiminti šią vietą, į kur, ne be darbščiojo Šarūno rūpesčio, atkeliavo šis gražuolis akmuo... Svarbi tai vieta ažytėniškiams ir netik jiems. Čia ilgus metus stovėjusio namo gyvavimo istorijon pakliūva kolūkio kontora, biblioteka, šokių ir koncertų salė, parduotuvė. Čia dainavo tokie Lietuvos estrados grandai, kaip Stasys Povilaitis, Benediktas Gadeikis… Kiek kilometrų nuostabiojo valso čia sušoko mūsų kojelės! Viskas tai jau istorija. Keičiamės mes, keičiasi ir Ažytėnai. Gražėja sodybos, čia gyvena žmonės, suprantantys, kad kasdienis darbas, rūpestingai ir su meile formuojamas kraštovaizdis džiugina mūsų akis ir širdis.

Barsukyniečių vardu - Juozas



PRINCESIŲ NAMELIS LAUKIA VIEŠNIŲ

Barsukynėje duris princesėms atveria namelis ant ratų. Norėčiau papasakoti jo atsiradimo istoriją.



Daugybę metų Raseinių rajono keliais pas pirkėjus vairuodavo dėdė Andrius autoparduotuvę, kuriai ir teko garbė tapti princesių nameliu. Prieš tai šiai šauniai mašinai dar teko pabuvoti ir važinėjančia pirtimi. Kiek mums visiems būdavo džiaugsmo, kai Andrius nuvairuodavo pirtį prie gražiosios Ažytės! Bet viskam ateina pabaiga. Važiuojanti pirtelė paseno ir nusidėvėjo. Rimkų šeimos taryba nusprendė statyti stacionarią pirtį, o mašiną palikti sodybos papuošimui, nes buvo gaila skirtis su šia relikvija. Buvusi autoparduotuvė apaugo kalnu akmenų ir ramiai žvelgia į vieškelį, kuriuo ji jau tikriausiai nebevažiuos. Man ši mašina primena dabar Europos ir Lietuvos sodybas puošiančias karietas ar senus kaimo vežimus... Mums norisi panaudoti šią technikos senieną, sukuriant kiek kitokią kraštovaizdžio detalę. Teta Irena, gražiai sutarianti su savo anūkėmis Goda ir Kamile, pastarųjų pussesere Monika, pasiūlė atnaujinti mašiną, o joje įrengti namelį princesėms, kad jaunosios Barsukynės viešnios turėtų kampelį pažaisti ir pasvajoti... Pasakyta – padaryta! Namelį dažė ir puošė Danutė, Gediminas, Irena. Laura pasiūlė namelyje pastatyti mano, apie 2000 metus sukurtą meninę instaliaciją „Sielokaita“. Akvariumą primenančioje stiklinėje dėžėje prikabinta daugybė žąsų plunksnų, kurias kažkada nupešė močiutė Janina. Įjungus mažą ventiliatorių, įrengtą po plunksnomis, pastarosios pradeda plazdėti... Gal namelio aplinka, plazdančios plunksnos padės jaunosioms viešnioms svajoti, įsivaizduoti save tikromis princesėmis. Išmokę svajoti, be abejonės, jos išmoks ir įgyvendinti daugelį savo troškimų. Taigi, Barsukynė laukia savo viešnių!

Juozas, 2008 m. liepa



BARSUKYNĖS ISTORIJA

Šio kaimelio istoriją teks rašyti, papildyti ir ateityje. Reiks padirbėti archyvuose, užrašyti žemiečių prisiminimus.

Kelio Vosiliškis – Montviliškis 5–ajame kilometre stovi kuklus medinis stogastulpis, pastatytas apie 1990 metus. Jame užrašytos šeimų, gyvenusių Barsukynės kaime, pavardės.



Sovietiniais laikais Barsukynės kaimo pavadinimas retai tebuvo vartojamas. Vietovė buvo vadinama Pagiriu. Raseinių rajono Vosiliškio tarybinio ūkio Pagirio skyrius. Net keleivinio autobuso maršruto „Kėdainiai – Vosiliškis“ sustojimas buvo įvardintas „Pagirio skyrius“. Atgimimo metais teko kreiptis į kelininkus, kad stotelė būtų pavadinta „Barsukynė“.

Dabar (2006 m.) kaimelyje yra išlikusios 7 sodybos. Tik 3 namuose yra nuolatos gyvenama. 6 gyventojai 3 sodybose. Dar 3 kaimelio namai (negyvenami) yra nuolatos lankomi miestuose gyvenančių šeimininkų ir jų svečių. Pastarosioms sodyboms tenka rekreacinis vaidmuo.

Barsukynės situacija nėra gera. Kaimelis gan greit gali papildyti jau ir taip didžiulį išnykusių Lietuvos kaimų sąvadą. Matau ir siūlau vieną išeitį, kad mano minėtas kaimelio likimas aplenktų mūsų Barsukynę. Žinome, kad 1918 m., paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, visi Lietuvos kaimai labai daug prisidėjo, kad Lietuva taptų pilnaverte Europos valstybe. Dabar, praėjus 50 okupacijos metų, situacija yra kita. Manau, kad mes, gyvenantys miestuose, privalome grąžinti skolą savo "barsukynėms", kaimams, iš kurių esame kilę mes ar mūsų tėvai bei seneliai. Tai nėra labai sunkus uždavinys. Tereikia mylėti savo Barsukynę. Lankytis joje. Išsaugoti, puoselėti savo Tėvų namus. To paties išmokyti savo vaikus ir anūkus. Ir dar – turime tai daryti drauge: su broliu ar sese, su kaimynu ar šiaip geru draugu... Mes tapsime stiprūs, jei mokėsime svajoti, ir kartu, suglaudę pečius dirbsime, ilsėsimės, švęsime šventes. Taigi mieli barsukiečiai, kurkime kartu Barsukynės istoriją.

Tai toks mano įvadas į Barsukynės istoriją. Suradęs laisvo laiko, ją pratęsiu. Pabandysiu Barsukynės istoriją pateikti per šeimų, gyvenusių ir tebegyvenančių kaimelyje, gyvenimo istorijas. Pradėsiu, žinoma, nuo savosios sodybos – Rimkų sodybos. Paskui keliausiu pas kaimynus... Taigi – iki greito pasimatymo!


Juozas Rimkus



Grįžti į pagrindinį puslapį.